Seniūnijos

Alsėdžių seniūnija Daugiau informacijos

Alsėdžių seniūnija yra Plungės rajono šiaurės rytiniame pakraštyje, ji ribojasi su Plungės rajono savivaldybės Žemaičių Kalvarijos ir Paukštakių seniūnijomis, Telšių rajono Gadūnavo seniūnija. Alsėdžių seniūnijos plotas – 5576,92 ha, joje gyvena 1347 gyventojai (2017 m. sausio 1 d.).

Seniūnijos centras – Alsėdžių miestelis. Jis įsikūręs gražioje vietoje prie Sruojos upės, 24 km. į šiaurės vakarus nuo Plungės. Miestelis yra kelių sankryžoje. Iš Alsėdžių keliai veda į Plungę, Telšius, Platelius, Žemaičių Kalvariją. Seniūnijoje yra 13 kaimų: Aleksių, Alsėdžių, Dišlių, Eivydų, Irkinių, Ylių, Jurgaičių, Krapštikių, Makščių, Pelenių, Skirpsčių, Šonių, Žviblaičių.

Alsėdžių apylinkės – gražios, kalvotos, miškingos. Aukščiausi žemės paviršiaus pakilimai į pietus nuo miestelio siekia 169 m virš jūros lygio. Netoli miestelio įrengti gražūs tvenkiniai. Didelių miškų nedaug. Didžiausias iš jų – Skirpsčių miškas.

Istorija. Istoriniuose šaltiniuose Alsėdžiai pirmą kartą paminėti 1253 m. Iš senų laikų yra išlikęs trikampis piliakalnis, ant kurio vėliau buvo pastatyta garsioji Žemaičių vyskupų rezidencija. Žemaičių vyskupams miestelis priklausė nuo 1421 m. iki 1850 m. 1765 m. Alsėdžiuose pradėjo veikti parapinė mokykla. Nuo XIX a. pradžios iki 1950 m. Alsėdžiai buvo valsčiaus centras. Pagrindinis gyventojų užsiėmimas buvo žemės ūkis.

Heraldika. Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas

2003 m. balandžio 25 d. dekretu Nr. 57 „Dėl Alsėdžių herbo tvirtinimo“ patvirtino Alsėdžių herbą, kurio etaloną sukūrė dailininkas A. Každailis. Herbe pavaizduotas vyskupo pastoralas, apipintas vynmedžio šakelėmis ir vynuogių kekėmis. Tuo siekiama parodyti, kad miestelis išaugo vyskupų rezidencijos dėka. Pastoralas – vyskupo ganytojo valdžios simbolis, vynuogės – derlingumas, dvasinis gyvenimas, pilnatvė, prisikėlimas.

Dabartis. Šiuo metu seniūnijoje veikia ambulatorija, biblioteka, vaistinė, vaikų darželis, paštas, gimnazija, Žemaičių Kalvarijos kultūros centro filialas, priešgaisrinė tarnyba, du pieno surinkimo punktai, dvi maisto prekių parduotuvės. Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija – vienintelė rajone, kurioje įvesta gynybinio – pilietinio ugdymo pakraipa.

Verslas. Seniūnijos gyventojai daugiausia verčiasi žemės ūkio veikla: užsiima pienininkyste, gyvulininkyste, grūdinių kultūrų auginimu. Yra ir kitokių ūkių: bitininkystės, ekologinių. Bandoma plėtoti ir kitokį privatų verslą: veikia medžio apdirbimo įmonė, steigiamos smulkios gyventojų aptarnavimo įmonės, gaminami filtrai.

Lankytinos vietos. Alsėdžių miestelio centre stovi sena bažnyčia – įdomus architektūros paminklas. Pastatyta 1793 m. iš pušinių bei eglinių rąstų, įdomi savo primityviomis formomis. Viduje gražiai iš medžio išdrožti altoriai. Ši Švenčiausiosios Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčia yra viena iš gražiausių barokinio stiliaus bažnyčių Žemaitijoje. Neseniai bažnyčia suremontuota, atnaujinta.

Alsėdžių miestelio senoji dalis, susiformavusi iki XIX a. vidurio, yra vietinės reikšmės urbanistikos paminklas. Čia saugomas gatvių tinklas, užstatymo pobūdis, aikštės planas, miestelio panorama.

Kitos įdomesnės seniūnijos vietos: 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataro Stanislovo Narutavičiaus kapas Alsėdžių kapinėse, 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataro Jono Smilgevičiaus buvusi gyvenamoji vieta Šonių kaime; Alsėdžių miestelyje – Pavasarininkų paminklas ir piliakalnis, vadinamas Žvėrinyčia.

Žymūs žmonės. Alsėdžių seniūnijoje yra gimęs bibliografas Jonas Gintina; JAV lietuvių dailininkas Kazys Varnelis (g. 1917); visuomenės veikėjas Jackus Sondeckis-Sonda; Lietuvos steigiamojo Seimo narys Pranas Šmotelis; kalbotyrininkė Zuzana Jonikaitė (1902-1981); Makščių kaime gimė lakūnas, skrydžio per Atlantą S.Dariaus ir S.Girėno 65-osioms metinėms paminėti dalyvis Edvardas Slušnys; medicinos daktaras Romualdas Gurevičius (g. 1951 m.); medicinos daktaras Juozas Kurmonavičius (g. 1954 m.). Reikšmingų darbų sukūrė dvarininkas, 1917 m. išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas Narutavičius; 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius (1870 – 1942 m.); lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, Lietuvių pedagogų kvalifikacijos instituto Lietuvių kalbos skyriaus vedėja Živilė Bončkutė-Bandorienė (g. 1938 m.).

Tradiciniai renginiai. Seniūnijoje kasmet švenčiamos Užgavėnės, Kalėdinės eglutės ižiebimo šventės, Joninės, minimi šv. Onos ir šv. Baltramiejaus atlaidai, įvairūs kiti renginiai. Kiekvienais metais rugpjūčio pirmą šeštadienį Alsėdžių piliakalnio – Žvėrinyčios – slėnyje vyksta tradicinė seniūnijos vasaros šventė.

Babrungo seniūnija Daugiau informacijos

Babrungo seniūnija yra priemiestinė, iš šiaurės ir rytų juosianti Plungės miestą. Nuo seniūnijos centro iki Plungės rajono centro yra 2 kilometrai. Seniūnija ribojasi su Nausodžio, Stalgėnų, Žlibinų, Paukštakių, Platelių ir Šateikių seniūnijomis. Seniūnijos teritorija užima 10048 ha plotą: iš jų: 55% žemės ūkio naudmenos, 32% miškai, 2% vanduo, 11% keliai ir kitos paskirties plotai. Seniūnijos teritoriją kerta respublikinės reikšmės keliai: Palanga – Šiauliai, Mažeikiai – Tauragė, taip pat geležinkelio Vilnius – Klaipėda linija.
Babrungo seniūnijoje yra 20 kaimų (Babrungo, Babrungėnų, Berenių, Didvyčių, Glaudžių, Grigaičių, Jėrubaičių, Jodėnų, Jovaišiškės, Kaspariškės, Lieplaukalės, Pauošnių, Pakerų, Pūčkorių, Ruolaičių, Siurblių,  Truikių, Užlieknio, Užupių, Žvirblaičių kaimai), juose 2011 m. gyvena 2490 gyventojų. Didesnės gyvenvietės yra: Babrungo, Didvyčių ir Glaudžių. Babrungo gyvenvietėje gyvena 630 žmonių, Didvyčių – 180 žmonių, Glaudžių – 315 žmonių. Seniūnijos centras – Babrungo kaimas.
Seniūnijos vietovaizdis yra smulkiai kalvotas, banguotas. Per seniūniją teka Babrungo upė bei jos intakai Uošna ir Čerkšnė. Didesni miškų masyvai yra šiaurinėje seniūnijos dalyje. Jie priklauso Žemaitijos nacionaliniam parkui.
Babrungo seniūnijoje yra Didvyčių pradinė mokykla-darželis, Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialai Glaudžiuose ir Didvyčiuose, Babrungo kaime – veterinarijos paslaugų įmonė. Babrungo seniūnijoje yra trys įvairių prekių parduotuvės (Babrungo kaime, Didvyčiuose ir Glaudžiuose).
Verslas. Seniūnija yra priemiestinė, todėl daugelis seniūnijos gyventojų dirba Plungėje. Tačiau nemažai seniūnijos gyventojų užsiima žemės ūkio veikla, ūkininkauja: yra nedidelių ūkelių, yra ir stiprių ūkininkų. Seniūnija gali pasidžiaugti tokiais stambiais ūkiais, kaip: Editos ir Edvardo Tarvydų, Vandos ir Edvardo Kesminų, Danguolės ir Juozo Stonkų, Irmos ir Alberto Urbonų, Danutės ir Antano Sragauskų, Jadvygos ir Antano Šatkauskų pienininkystės ūkiais.
Jadvyga ir Antanas Šatkauskai gali pasigirti ne tik pienininkystės ūkiu, bet ir Lietuvos jojamųjų veislės žirgais.
Ūkininkai užsiima ne tik pienininkyste, seniūnijoje yra ir stambių mėsinių galvijų ūkių. Mėsinius galvijus augina Vilija ir Alvydas Miliai, Marija ir Virginijus Brezgiai, Loreta Bagdonaitė.Vilija ir Alvydas Miliai augina ir danielius. Seniūnijoje yra stambus Dalios ir Rolando Mačiuičių sėklininkystės ūkis.
Seniūnijoe yra stambios įmonės: UAB „Litnaglis“, UAB „Vensva“, UAB „Medinčius“, UAB „Augriva“. Yra keletas kaimo turizmo sodybų: „Bebrynė“, „Iešnalė“, Jurkaičių sodyba Jurčių sodyba, „Angelų“ sodyba, Rubavičių sodyba, kurių pagrindinė veikla – patalpų nuoma.
Seniūnijos teritorijoje  Pauošnių kaime įrengta Žemaitijos motokroso ir autokroso trasa.
Lankytinos vietos. Babrungėnų kaime, sename restauruotame vandens malūne (1816 m. statybos), įsikūrė privati Leonardo Černiausko meno galerija, kurią lanko ne tik vietiniai, bet ir užsienio  turistai.
Žymūs žmonės. Babrungo kaime 1945 metais gimė astrofizikė Zinaida Sviderskienė-Žilevičiūtė, Didvyčių kaime 1927 metais gimė kaimo rašytoja Jadvyga Vainorienė-Rimeikytė, Žvirblaičių kaime 1958 metais gimė fizikas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas Jurgis Razma.
Reikšmingų darbų sukūrė medžio drožėjas, dailininkas Leonardas Černiauskas, gyvenantis Babrungėnų kaime.
Visuomeninis gyvenimas. Jau dešimtmetį seniūnijoje gyvuoja Babrungo seniūnijos šeimų bendruomenė „Tėviškė“.

Kulių seniūnija Daugiau informacijos

Kulių seniūnija yra Plungės rajono pietvakarinėje dalyje, ribojasi su Nausodžio, Stalgėnų, Rietavo seniūnijomis, Klaipėdos ir Kretingos rajonais. Seniūnija yra Plungės rajono administracijos teritorinis padalinys, kurios bendras plotas – 12 845 ha, iš jų 44% užima žemės ūkio naudmenos, 52% – miškai, 0,4% – vandenys, 3,6% – kitos paskirties plotai.

Seniūnijoje gyvena (2017 m.) 1 148 gyventojai.

Seniūnijos administracinės įstaigos įsikūrusios Kulių miestelyje (605 žm.) – seniūnijos centrinėje dalyje, prie kelio Plungė – Klaipėda. Atstumas nuo Kulių iki Plungės – 18 km, iki Rietavo – 23 km, iki Vėžaičių – 16 km. Seniūnijos teritorijoje, be paties Kulių miestelio, dar yra 14 kaimų: Blidakių, Čiuželių, Kulių, Kumžaičių, Didžiųjų Mostaičių, Mažųjų Mostaičių, Mižuikių, Paalančio, Palioniškių, Pyvorų, Reiskių, Šiemulių, Tilvikų, Unkurių.

Per seniūniją teka upės: Alantas, Trumpė, Makepis, Žvelsa, Lukna, Vieštovė, Lenkenis, Juodupis, Karkluoja, Geldupis, Blidakė. Yra trys tvenkiniai, Reiskių aukštapelkė. Didžiausi miškai yra pietuose – Peklinės, šiaurės vakaruose – Šiemulių, Palioniškių, Reiskių bei Paalančio. Vyrauja kalvotas, lomėtas vietovaizdis.

Istorija. Kaip jau minėta, didžiausia seniūnijos gyvenvietė yra Kuliai. Jie pirmą kartą paminėti 1253 m. Kuliai, kaip ir Plungė, priklausė grafams Zubovams, 1873 m. atiteko kunigaikščiui M. Oginskiui. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1644 m., o 1776 m. suteiktos ir parapijos teisės. 1900 m. kunigaikštis Mykolas Oginskis su parapijiečiais ir kunigu Vincentu Jarulaičiu pagal švedų architekto K. Straudmano projektą pastatė dabartinę mūrinę Šv. Stanislovo kankinio bažnyčią. Joje altoriai pjaustyti iš medžio, grindys – iš keturkampių ir šešiakampių ąžuolo gabalų. Gražus bažnyčios bokštas, verta dėmesio senoviška medinė varpinė.

Tautinis atgimimas Kuliuose prasidėjo anksčiau negu kitose Lietuvos vietose. Gyventojai dar prieš spaudos draudimą daug skaitė iš lietuviškų maldaknygių. Gilų pėdsaką Kuliuose paliko 1898-1901 m. vikaravęs kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kuliuose jis redagavo „Tėvynės sargą”, rašė „Pragiedrulius”. Tuomet Kuliai tapo lietuvybės centru. Rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė aprašė Kulius savo kūrinyje „Šventmarė”. Gyvendama Kuliuose, ji rengdavo vakarus, statydavo vaidinimus. Kuliuose gyveno ir dirbo knygnešys Jurgis Gudas. Lietuviškos knygos iš čia plito į Aukštaitiją ir Žemaitiją. Iš senų laikų Kuliuose gražiai reiškėsi lietuviškos organizacijos, aktyvūs buvo šauliai.

Heraldika. Vienas iš Kulių heraldikos atributų. Herbo raudoname lauke sidabrinis kaspinas su trimis juodais akmenimis. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą 2008 m. rugpjūčio 12 d. patvirtino dekretu Nr. 1K-1477. Istorinio herbo Kuliai neturėjo. Heraldikos komisijos posėdyje nuspręsta herbe pavaizduoti akmenis, nes jų apylinkėse daug, o ir Kulių pavadinimas kilęs nuo žemaitiško žodžio kūlis, reiškiančio akmenį. Herbo etalono autorius – dailininkas Tomas Rutkauskas.

Žymūs žmonės. Kulių seniūnijoje, Paalančio kaime, gimė (1898 m.) švietėjas ir pedagogas Juozas Tarvydas, Kumžaičių kaime – knygnešys Jurgis Gudas (1868 m.), poetas kraštotyrininkas Juozas Grušys (1918 m.), Čiuželių kaime – Rainių kankinys Augustinas Gaudutis (1896 m.), Tilvikų kaime – skulptorius Juozas Laurinkus (1907 m.), Palioniškių kaime – žemės ūkio specialistas Juozapas Bražinskas (1927 m.). Kuliuose gyveno, dirbo poetas Vytautas Martinėnas, kompozitorius Vaidotas Juozas Lygutas, tautodailininkas Domininkas Srėbalius, klebonas Česlovas Degutis, kurio iniciatyva buvo pastatytas paminklas J. Tumui-Vaižgantui, užsodintas Vaižganto ąžuolynas, sutvarkytas šventorius; medžio drožėjas Antanas Diržininkas, audėja Barbora Kubilienė, kraštotyrininkas Romualdas Jankevičius. Kulių miestelio plėtimo, tvarkymo darbai, kultūros namų statyba, žemės ūkis siejamas su Aldonos Bražinskienės ir Juozapo Bražinsko vardais. Ilgus metus Kuliuose gyvena, dirba ir juos garsina choreografė Danutė Kvekšienė, istorikė Zuzana Jankevičienė, muzikė Giedrutė Idzelienė, visuomenininkė Adolfina Narutavičienė, pučiamųjų orkestro vadovas Antanas Rupšys, medžio drožėjas Stanislovas Šilas.

Dabartis Kulių seniūnijoje veikia ambulatorija (J. Tumo-Vaižganto g. 6, Kulių mstl., tel. 45196), Kulių gimnazija (Aušros g. 24, Kulių mstl., tel.: 45106, 45221), biblioteka (J. Tumo-Vaižganto g. 6, Kulių mstl., tel. 45309), paštas (Aušros g. 14, Kulių mstl., tel. 45140), Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia (Liepų g. 1A, Kulių mstl., tel. 45194), Kulių kultūros centras (J. Tumo-Vaižganto g. 6, Kulių mstl., tel. 8 686 60 915), kelios maisto ir ūkinių prekių parduotuvės, kirpykla (J. Tumo-Vaižganto g. 6, Kulių mstl.). Kulių seniūnijos teritorijoje yra dvi girininkijos – Kulių ir Mostaičių (Aušros g. 21B, Kulių mstl., tel.: 45189, 45146). Mažųjų Mostaičių kaime veikia degalinė „Alginora” (tel. 45097), Plungės g. 3, Kumžaičių kaime, gražiai įrengta kaimišku stiliumi viliojanti užeiga „Karčema“ (tel.: 8 610 21477, 8 618 54632).

Verslas. Seniūnijos gyventojai daugiausia verčiasi žemės ūkiu. Ūkiai palaipsniui stambėja, nes dalis senesnio amžiaus gyventojų traukiasi iš žemės ūkio veiklos. Kuliuose yra penki ekologiniai ūkiai: trys mėsinės gyvulininkystės, du ūkiai augina šaltalankius. Didžiųjų Mostaičių kaime yra bitininkystės ūkis, Kumžaičių kaime – avininkystės. Veikia medienos ruošos ir perdirbimo įmonės – UAB „Paalančio medis“, UAB ,,Jono miškas“, UAB „Skiedra ir Ko“ – bei smulkios paslaugų teikimo įmonės (veterinarijos paslaugų, projektavimo, stomatologinio gydymo, vilnos apdirbimo ir kt.). Nemaža Kulių seniūnijos gyventojų dalis dirba Plungės, Vėžaičių, Gargždų, Klaipėdos įmonėse ir įstaigose.

Saugomos teritorijos ir lankytinos vietos. Atvykus į Kulių miestelio centrą, akį patraukia Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios statinių kompleksas. Viename iš šių komplekso pastatų gyveno rašytojas J. Tumas-Vaižgantas. Miestelyje yra architektūros paminklai – kapinių koplyčia, bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas J. Tumui-Vaižgantui, prie bažnyčios vartų – Laisvės paminklas, nemažai koplytstulpių, koplytėlių. Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje saugomos skulptūros, varpas. Mažųjų Mostaičių kaime stovi etnoarchitektūrinė sodyba. Kulių gimnazijoje veikia kraštotyros muziejus. 1998 m. pastatytas koplytstulpis „Didžiosios tremties 50-mečiui atminti”. Seniūnijoje yra vienos veikiančios ir dvylika neveikiančių kapinių. Vakarinėje seniūnijos dalyje yra garsus pelkių landšaftinis draustinis – Reiskių tyras.

Gražiausios sodybos. Kuliuose yra daug gražių ir tvarkingų sodybų. Daugelį metų gražiausia sodyba Kulius garsino Barbora Mockienė. Pavyzdingas sodybas sukūrė Bronė Baltuonienė, Zuzana Jankevičienė, Antanas ir Paulina Vosyliai, Romana ir Algirdas Lankučiai, Giedrutė ir Stanislovas Idzeliai, Zina ir Jurgis Martinkai, Severina ir Romanas Pušinskiai, Irena ir Gintaras Vagnoriai, Aldona ir Kazimieras Petrauskai, Marytė ir Povilas Jundulai, Regina Vasylienė ir daugelis kitų.

Visuomeninė veikla Seniūnijoje savo veiklą vykdo Plungės rajono Kulių krašto bendruomenė „Alantas“. Kuliuose puoselėjamos ir gaivinamos senosios tradicijos, daug žmonių sutraukia tradicinė miestelio šventė – Šv. Marijos mergelės Škaplierinės atlaidai.

Nausodžio seniūnija Daugiau informacijos

Nausodžio seniūnija yra į pietvakarius nuo Plungės. Ji ribojasi su Šateikių, Kulių, Stalgėnų ir Babrungo seniūnijomis, Klaipėdos rajonu. Plotas – 81,5 kv. km, iš jų ariamoji žemė užima 60,3 kv. km, miškai – 12,4 kv. km, kiti plotai – 8,8 kv. km.

Nausodžio seniūnijoje (2019-11-01) gyvena 4 070 žmonės, iš jų 2 030 – vyrų ir 2 040 – moterų. Vaikų iki 16 metų yra 755, pensininkų – 980 (63 – virš 85 metų). Darbingo amžiaus žmonių yra 2 122. Seniūnijoje yra 1 230 namų ūkių. Seniūnijos teritorijoje yra 18 kaimų: Gandinga, Jodėnai, Juodeikiai, Kalniškiai, Kaušėnai, Karklėnai, Klepsčiai, Maceniai, Mardosai, Mažiavos, Nausodis, Noriškiai, Prūsaliai, Santakis, Stonaičiai, Šložiai, Varkaliai, Vieštovėnai. Didžiausias kaimas – Varkaliai, čia gyvena 1 154 gyventojai, mažiausias – Klepsčiai (8 gyventojai). Seniūnijos centras – Varkaliai – yra šiaurės rytiniame pakraštyje, prie Plungės – Klaipėdos plento. Nuo Varkalių iki Plungės yra tik 3 km. Dabar miestą pasiekti labai patogu, nes nutiestas naujas pėsčiųjų – dviratininkų takas, o kelio atkarpa nuo miesto iki kavinės „Ranča“ visiškai atnaujinta; šią kelio atkarpą ir pėsčiųjų taką apšviečia naujai įrengta apšvietimo sistema.

Seniūnijos teritoriją kerta didžiausios rajono upės – Minija ir jos dešinysis intakas Babrungas. Be to, šiauriniame seniūnijos pakraštyje tyvuliuoja Gandingos tvenkinys (88 ha). Viena jo dalis priklauso Plungės miestui, kita – seniūnijai. Didžiausi miškai yra pietuose ir vakaruose. Tarp jų išsiskiria Vieštovėnų ir Karklėnų miškų masyvai. Įspūdingas Gandingos piliakalnis, jo aukštis- 111,8 m.

Istorija. Nausodžio seniūnijoje stūkso Gandingos piliakalnis, kuris saugo praeities paslaptis. Istorikai mano, kad pirmieji gyventojai Gandingos apylinkėse pasirodė 1000-aisiais pr. m. e. V-VIII a. Gandingoje stovėjo medinė pilis, o šalia driekėsi gyvenvietė. XII a. Gandingos žemes mindė kryžiuočiai. XV a. įsiliepsnojo valstiečių sukilimas. XVII-XVIII a. švedai galutinai sunaikino šį miestą. O juk 1520 m. Gandinga buvo Žemaitijos Kunigaikštijos administracijos vienetas, vadinamas Gandingos tėvūnija. Iki XVI a. Gandinga buvo seniūnijos centras, jai priklausė ir Plungė. Tik vėliau Plungė, įsikūrusi prie didesnių prekybinių kelių, ėmė vis labiau stelbti Gandingą. XVII a. seniūnija persikėlė į Plungę, Gandingai beliko tik didžiuotis savo praeitimi ir didžiuoju piliakalniu, nuo kurio atsiveria puikus kraštovaizdis.

Visai šalia Plungės, 3 km į pietvakarius, netoli Gondingos piliakalnio, įsikūrusi Varkalių gyvenvietė. Vietovės vardas tikriausiai kilęs nuo žodžio „varkalys“- vario kalėjas, vario kalvis. Spėjama, kad Varkalių kaime buvo kalami ginklai Gandingos pilies gynėjams, kovojusiems su kryžiuočiais.

Varkalių žemė istoriniuose šaltiniuose minima 1583 m. Rašytiniuose šaltiniuose dažniausiai minimas Gandingos piliakalnis, kartu minint Varkalius, Pilalę, Apieros kalną, kaip vientisą archeologinį kompleksą. Ant vienos šių kalvų galėjo būti šventvietė – observatorija. Čia švęsdavo savo vardines Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis.

Kunigaikščio M. Oginskio orkestre grojo jaunasis M. K. Čiurlionis, kuris 1908 m. Karklėnų kaime sutiko savo būsimą žmoną Sofiją Kymantaitę. Čia praėjo pati laimingiausia jų vasara.

Vieštovėnų kaime yra Alkos kalnas, vienų vadinamas alkakalniu, o kitų – piliakalniu. Jis stovi 300 m į pietryčius nuo kelio Plungė – Kuliai. Kai kurie istorikai mano, kad Alkos kalnas priklausęs Gandingos gynybinei sistemai. Kalnas paskelbtas valstybinės reikšmės archeologiniu paminklu.

Dabartis. Seniūnijoje yra aštuonios seniūnaitijos. 2019 m. birželio mėnesį buvo perrinkti seniūnaičiai, jie yra seniūno pagalbininkai savo seniūnaitijose. Yra susibūrusios penkios bendruomenės – Varkalių, Vieštovėnų „Šilupis“, Prūsalių „Liepupė“, Karklėnų „Karkluoja“ ir Stonaičių „Tuopų dvaras“. Šios bendruomenės aktyviai dalyvauja rajoniniuose ir seniūnijos renginiuose, buria kaimų gyventojus į organizuojamas šventes, įvairius užsiėmimus. Prūsalių ir Karklėnų bendruomenės turi savo patalpas. Seniūnijos teritorijoje yra aštuonios sodų bendrijos: Kaušėnuose – „Dobilas“, „Liepa“, Sveikata“, „Senasis vandenis“; Prūsaliuose – „Babrungas“, „Gandinga“, „Rasa“, „Vaivorykštė“. Prūsaliuose yra mokykla – darželis, Stonaičių kaime veikia socialinės globos namai, kuriuose gyvena ir gydosi sutrikusio intelekto žmonės. Seniūnijos centre, Varkaliuose, yra kavinė „Ranča“, Varkalių kebabinė „Morini“, kuri teikia paslaugą – maitinimą į namus. Seniūnijos teritorijoje yra UAB „Plungės vandenys“, Plungės miesto nutekamųjų vandenų valymo įrengimai, medelynas, UAB „Taudova“ ir dar keletas smulkių įmonių.

Varkaliuose, prie buvusios Nausodžio pagrindinės mokyklos, puikuojasi gerai įrengtas sporto aikštynas, kuriame vakarais ir poilsio dienomis sportuoja įvairaus amžiaus žmonės.

Seniūnija yra priemiestinė, todėl daugelis seniūnijos gyventojų dirba Plungėje. Nemažai seniūnijos gyventojų ūkininkauja. Apie 200 ūkininkų užsiima žemės ūkio veikla, kurių ūkių dydis – 2 – 3 ha, tik žemės ūkio veikla užsiima 335 registruoti ūkiai. Seniūnija gali didžiuotis tokiais stambiais ūkininkais, kaip T. Skierus, L. Bendikas, M. Grikštas, S. ir S. Pučkočumai, G. Bartkevičius, D. Rojus, K. Vaitkus, J. Martišius, K. Mikalauskienė, D. Šleinius, S. Drungilas, A. Narkus ir A. Lukauskienė.

Įžymūs žmonės, kilę iš šios seniūnijos: dirigentas Juozas Domarkas, literatūros kritikas Alfonsas Gusčius, biologijos mokslų daktarė Jadvyga Monstvilaitė. Iš Juodeikių yra kilęs A. Vaišvila, 1863 m. valstiečių sukilimo Plungės valsčiuje sąjūdžio vadas, taip pat iš Juodeikių kilęs Kazys Venslauskis (1880-1940) – garsus advokatas, visuomenės veikėjas, socialdemokratijos sąjūdžio Lietuvoje dalyvis ir vienas iš vadovų. Kaušėnuose gimė istorikas prof. dr. Zenonas Ivinskis.

Saugomos teritorijos: 3 piliakalniai, 15 kapaviečių, žydų tautybės žmonių kapinės Kaušėnų ir Vieštovėnų kaimuose.

Lankytinos vietos: Gandingos piliakalnis, du Varkalių piliakalniai, Kapukalnis Mardosų kaime, ant kurio pastatyta skulptūra „Karžygys” Gandingos karžygiams pagerbti (autorius L. Černiauskas), Mingėlos ąžuolas Vieštovėnų kaime, ąžuoliukų alėja ir skulptūra sukilimo vadui A. Vaišvilai atminti Vieštovėnų kaime, sodyba Mardosų kaime, kurioje gyveno Žemaitijos sukilimo vadas kapitonas Jonas Noreika – generolas Vėtra, žydų kapinės Kaušėnų ir Vieštovėnų kaimuose.

Paukštakių seniūnija Daugiau informacijos

Paukštakių seniūnija yra Plungės rajono rytuose. Ji ribojasi su Alsėdžių, Žemaičių Kalvarijos, Platelių, Babrungo ir Žlibinų seniūnijomis. Rytuose siauru ruožu remiasi į Telšių rajono teritoriją. Seniūnijos plotas yra 9683,13 ha.
Seniūnijos teritoriją kerta svarbūs valstybinės reikšmės keliai: Šiaulių-Klaipėdos geležinkelis (Tarvainių geležinkelio stotis), Šiaulių-Palangos ir Tauragės-Mažeikių plentai.
Paukštakių seniūnijoje (2003 m.) gyvena 1507 gyventojai, yra 33 kaimai, iš kurių dvi gyvenvietės. Tai Stanelių ir Grumblių, kuriose gyvena po tris šimtus gyventojų. Likę kaimai yra: Aleksių, Božių, Dišlių, Dilbšių, Endriuškaičių, Gelindėnų, Juodeikių, Jogaudų, Jonikų, Kulskių, Kėkštų, Kepurėnų, Lazdenių, Lankos Lauko, Molupių, Merkelių, Nešukuočių, Nugarių, Paukštakių, Paluokės, Paburgės, Paežerės, Paišiotų, Rukundžių, Raišaičių, Skyplaičių, Svirplių, Šlečkų, Šlepečių, Tarvainių, Vaištarų. Daugiausia gyventojų gyvena Paukštakių kaime – 99, Merkelių – 93, Šlečkų – 72, Tarvainių –59, Vaištarų – 58, Paežerės – 59, Nugarių –54.
Per Paukštakius ir Grumblius į šiaurės vakarus nusitęsia aukštų kalvų ruožas. Absoliutinis aukštis ties Paukštakiais yra net 196,2 metro. Žemiausia vieta yra Babrungo slėnyje – 119,2 m virš jūros lygio. Aukščio skirtumas visoje teritorijoje – apie 77 metrai.
Pietvakariniu pakraščiu teka Babrungas, vakariniu – jo kairysis intakas Uošna, seniūnijos viduriu – Lušinė (Sruojos aukštupys). Be to, yra nedidelių ežerų: Luoka (30 ha), Burgis (11,9 ha), Burgalis (7,9 ha), Skyplaičių (7,0 ha), Rotalis (4,9 ha), Paukštakių ir Stanelių tvenkiniai bei Jogaudų vandens telkinys, esantis žvyro karjere.
Teritorija miškinga, ypač jos šiaurinė dalis. Didžiausius masyvus sudaro Paburgės, Rukundžių, Raišatinės miškai.
Seniūnijos administracinis centras – Grumbliai yra bemaž seniūnijos centre, 1 km į šiaurę nuo Šiaulių – Palangos plento. Nuo Grumblių iki Plungėės yra 14 km, iki Telšių 18 km.
Seniūnijoje yra Stanelių pagrindinė mokykla, Grumblių, Paukštakių bei Jogaudų pradinės mokyklos, trys medicinos punktai, dvi bibliotekos, du pieno supirkimo punktai, penkios parduotuvės, dvi koplyčios, veikia kultūros namai.
Verslas. Daugiausia seniūnijos gyventojų ūkininkauja. Vidutinis ūkio dydis – 10 ha. Yra tik pora 100 ha viršijančių ūkių. Nugarių ūkininkas Zigmas Buivydas vienintelis Telšių apskrityje augina spanguoles. Steigiamos gyventojų aptarnavimo, medienos apdirbimo, žemės ūkio produktų perdirbimo įmonės.
Įžymūs žmonės. Šlepečiuose 1949 m. gimė bibliografas, raštijos ir knygų istorijos tyrinėtojas Domas Kaunas.
Lankytinos vietos. Gyventojų mėgiami ir lankomi yra Paukštakių, Stanelių tvenkiniai. Šiaurinė seniūnijos dalis priklauso Žemaitijos nacionaliniam parkui. Nugarių kaime yra piliakalnis vadinamas Pilale. Stanelių kaime esantis piliakalnis vadinamas Senpiliu.

Platelių seniūnija Daugiau informacijos

Seniūnija yra Plungės rajono savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys, kurios plotas 13650 hektarų. Didesnę teritorijos dalį (53 proc.) užima žemės ūkio naudmenos, 36 proc. – miškai, 11 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai. Seniūnija yra Plungės rajono šiaurės vakaruose, ribojasi su Žemaičių Kalvarijos, Paukštakių, Babrungo ir Šateikių seniūnijomis, Kretingos ir Skuodo rajonais. Seniūniją kerta Plungės – Žemaičių Kalvarijos, Platelių – Salantų, Platelių – Alsėdžių plentai.
Seniūnijoje dabar gyvena 1989 žmonės, daugiausia – žemaičiai, kurie, palyginus su kitomis Žemaitijos vietomis, dar gerai yra išlaikę savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus. Seniūnijos centras – Platelių miestelis, kuriame gyvena 964 gyventojai. Seniūnijos teritorijoje išsidėstę 24 kaimai. Didesni iš jų: Beržoras, Gintališkė, Dovainiai, Šateikių Rūdaičiai.

Ši seniūnija garsėja savo ežerais. Gražiausias ir didžiausias rajone – Platelių ežeras. Jo plotas – 1210 ha, ilgis 8,4 km, didžiausias plotis 3,3 km, kranto linijos ilgis – apie 30 km. Ledyninės kilmės ežerą puošia septynios salos, užimančios daugiau kaip 20,5 ha bendrą plotą. Tai Gaidsalė, Pliksalė, Pilies sala, Veršių sala, Briedsalė, Šunčelio sala ir Ubagsalė. Didžiausias ežero gylis – 46 m, vidutinis gylis – 10,4 m. Ežere yra apie 125 mln. kubinių metrų vandens. Į jį įteka 17 upelių, o išteka tik vienas Babrungas.
Platelių ežerą labai mėgo rašytojas A.Vienuolis. Jis sukūrė legendą apie taurią baudžiauninko Gervazo meilę Platelių kunigaikštytei.
Kiekvieno akį maloniai džiugina Ilgio (114 ha) ir Beržoro (49 ha) ežerai.
Seniūnijos pietuose didelius plotus užima miškai. Didžiausi jų yra Šateikių giria, Stirbaičių, Plokštinės, Montvydinės, Beržoro ir kiti miškai.

Plateliai – vienas gražiausių ir garsiausią praeitį turinčių Žemaitijos miestelių. Jis išsidėstęs Žemaitijos aukštumos šiaurinėje dalyje, didelio ir gražaus Platelių (Virkštos) ežero vakarinėje pakrantėje, už 14 km į šiaurę nuo Plungės miesto, kurioje reljefas itin kalvotas ir žemėjantis ežero link. Čia išlaikytas senasis gyvenvietės suplanavimas Senoji miestelio dalis – radialinė su trikampe aikšte viduryje. Miestelis ištįsęs iš pietų į šiaurę, pastatai daugiausiai išsidėstę palei pagrindinius kelius, kurie Platelius jungia su Alsėdžiais, Barstyčiais, Salantais, Plunge, Žemaičių Kalvarija.
Platelių apylinkės ir ypač ežero pakrantės – vienos gražiausių Žemaitijos vietų. Prie ežero poilsiauja ne tik aplinkinių miestų ir rajonų gyventojai. Vasarą čia sutiksi daug žmonių iš visos Lietuvos ir užsienio.
Jau praėjusiame šimtmetyje Plateliai buvo viena iš didesnių šio krašto gyvenviečių. 1833 m. čia gyveno 517, 1897 m. – 611, 1923 m. – 645, 1989 m. – 947 žmonės. Šiuo metu Plateliuose yra 968 gyventojai.
Visuose žemės planuose, žemėlapiuose, net Lietuvos metrikoje Plateliai minimi XIV a. Tada jie buvo įsikūrę Šventorkalnio pusiasalyje, kurį su Platelių ežero Pilies sala, kur buvo Platelių rūmai-pilis, jungė medinis tiltas. Tai liudija išlikę 1585 m. Platelių miestelio inventoriaus dokumentai.
XVI a. Platelių valsčiui priklausė Gintališkė, Skuodas, Mosėdis. Nuo 1536 m. Platelius valdė St. Steckovičius, Jurgis Bilevičius, Jeronimas Katkevičius, Jonas Katkevičius. Tuo laiku Plateliai – vidutinio dydžio Žemaitijos miestas.
XVI amžiuje pro Platelius jau ėjo kelias, kuriuo buvo galima pasiekti Kretingą ir Klaipėdą.
1655–1659 metais miestelis ir dvaras labai smarkiai nukentėjo per gaisrus. Po to jis ėmė kurtis naujoje vietoje, ten kur yra dabar.
1692 m. Plateliuose įsteigta altarija. 1777 m. konsekruota naujoji Platelių bažnyčią, kurią perstatė klebonas J. Vaitkevičius.
1773–1775 m. seimas Platelius atidavė Andriui Oginskiui.
1744 metais Plateliuose pastatyta ketvirtoji bažnyčia. Ji, kaip ir pirmoji, vadinosi šv. Petro ir Pauliaus vardu. Ta bažnyčia yra išlikusi iki šiol.
1787 m. Plateliams suteikta teisė du kartus per metus po tris dienas rengti turgus. Vėliau ši privilegija buvo padidinta: turgūs tada vykdavo iki penkių kartų per metus
1792 m. vasario 24 d. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Plateliams suteikė Magdeburgo teises ir herbą.
1792 m. Plateliai išgarsėjo dėl seniūnijos valstiečių pasipriešinimo dvarininkams.
1797 m. Rusijos caras Pavlas I Platelių dvarą ir jo apylinkes perdavė prancūzų grafui Augustui Šuazeliui.
Plateliškiai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime.
1879 m. Plateliuose pradėjo veikti pašto ir telegrafo įstaiga. 1897 m. įkurta pirmoji lietuviška krautuvė.
1804 m. įsteigta parapinė mokykla. Valdinę parapinę mokyklą rusų valdžia uždarė 1864 m. ir 1865 m. vietoje jos atidarė rusišką liaudies mokyklą, kuri veikė iki 1915 m. 1908 m. Plateliuose įsteigta lietuviška „Saulės” pradžios mokykla. 1917 m. įsteigta valstybinė vienklasė Platelių mokykla.
1909 m. įsteigtas pašto punktas. 1915 m. pradėjo veikti pirmoji Platelių vaistinė. 1918 m. įsteigta lietuvių vartotojų bendrovė.
1923 m. miestelį labai nusiaubė gaisras. Po jo Platelių centre pastatytas koplytstulpis šv. Florijonui. Atstatė Lietuvos Atgimimo metais (skulptorius A. Vaškys).
1928 m. Plateliuose pastatytas paminklas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dešimtmečiui. Po karo tuometinės valdžios nurodymu paminklas buvo nugriautas, o 1990 m. vasarą plateliškiai vėl jį atstatė.
1945 m. rugsėjo 1 dieną atidaryta progimnazija su trimis klasėmis ir pradžios mokykla. 1949 m. progimnazija reorganizuota į septynmetę mokyklą, o 1953 m. – į nepilną vidurinę. Šiuo metu Plateliuose veikia Plungės rajono Platelių gimnazija.
1982 m. mokykloje Aldonos Žalimienės iniciatyva įsteigtas kraštotyros muziejus.

Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu (jo administracinis centras – Plateliai). Parkas užima 21700 ha plotą, t.y. apie pusę seniūnijos teritorijos.
1995 m. Platelių apylinkė reorganizuota į seniūniją.
1997 m. kovo 8 d. LR Prezidentas Algirdas Brazauskas savo dekretu patvirtino naujai atkurtą Platelių herbą ir vėliavą (autorius Arvydas Každailis), kurie buvo iškilmingai pašventinti tų pačių metų birželio 29 d. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidų metu Platelių bažnyčioje.
Su šio krašto istorija lankytojai plačiau gali susipažinti dalyvaudami ekskursijose, kurias organizuoja Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojai (informacinio centro tel. 8 448 49231).

Beržoras

O ten, žiūrėk, mielasis drauge,
Dvijen salelės niūkso iškilę,
Medžiais ir krūmais dailiai apaugę,
Lyg viena antrą sesės pamilę.
(Iš A.Jakšto “Beržoro ežeras”)

Beržoras – bažnytkaimis, įsikūręs to paties pavadinimo ežero šiauriniame krante, prie Plungės – Platelių kelio. Iki Platelių – 2 km. Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo labiausiai čia paplitusio medžio – beržo. Kaimas ištįsęs rytų – vakarų kryptimi. Dalis sodybų stovi prie kelio, sudarydamos gatvę, kita dalis – vienkiemiai.
Beržoras – tai reto ir savito grožio kaimas. Jo aplinka gamtiniu ir istoriniu požiūriu turtinga ir įdomi. Kaimą supa trys gražūs ežerai – Beržoras, Ilgis ir Žiedelis. Netoli gražuolis Platelių ežeras, Šventorkalnio ir Kepurkalnio piliakalniai bei kiti kalnai. Apie juos žmonės žino daug gražių legendų, juose randama senovinių monetų, koklių, kitokių senovės liekanų.
Beržoro dvaras minimas nuo XV a. Kaimo puošmena – medinė bažnytėlė kapinėse statyta 1746 m. O Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius, gavęs vyskupo sutikimą, pastatė Beržore 14 medinių koplyčių. Sutikus bernardinų provinciolui Pranciškui Samovičiui, maldininkams, lankantiems Beržoro kryžiaus kelius, suteikti atlaidai, kaip ir Žemaičių.Kalvarijoje. Beržoro Kalvarijas ėmė lankyti gausūs maldininkų būriai. Čia vykdavo dveji atlaidai per metus. Sovietmečiu koplyčios buvo sunaikintos, šiuo metu vėl atstatytos.
Paskutiniaisiais metais žmonių bažnytkaimyje mažėja. 1923 metais čia gyveno 326, 1959 m. – 190, dabar – 73 žmonės.

Gintališkė – bažnytkaimis, esantis rajono šiaurės vakarų dalyje, už 21 km nuo Plungės. Tai pailgas kaimas, įsikūręs abipus kelio. Paviršius čia lengvai banguotas, jį paįvairina per kaimą tekantis Salantas (Minijos intakas) ir jo intakas Kūlupis.
Gintališkės dvaras žinomas nuo XV a., o kad žmonių čia gyventa dar seniau, byloja Salanto dešiniajame krante stūksantis piliakalnis, pile vadinamas ir kapinynas. Jie yra prie kelio Salantų link. Nuo XVI a. pradžios iki XIX a. pradžios Gintališkė buvo valsčiaus centras, veikė parapinė mokykla. Nedidelio kaimelio istorijoje įrašyta daug žymių pavardžių. XV a. Gintališkė priklausė Kęsgailoms, vėliau Chodkevičiams. 1622 metais vedybų keliu atiteko Sapiegoms. Nuo 1752 metų Gintališkę valdė Trakų vaivada Mykolas Pociejus, po jo – grafų Šuazelių giminė, įsikūrusi Plateliuose.
Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia medinė, jos statybą 1778 metais fundavo M.Pociejus, bažnyčia perstatyta 1845 ir 1896 m. Jos viduje išsiskiria Kryžiaus kelio stočių paveikslai, tapyti nežinomo dailininko apie 1861 metus.
Dabar Gintališkėje veikia bažnyčia, kultūros namai. Gyvena apie 220 gyventojų.

Heraldika. Plateliai laisvojo miesto teises ir herbą gavo Ketverių metų seimo (1788 – 1792) laikotarpiu. Privilegijos originalas, kurį 1792 m. vasario 24 d. pasirašė Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, nežinomas, bet išliko jos įrašas Lietuvos Metrikoje (Rusijos senųjų aktų archyvas Maskvoje. F. 389. Kn. 556. L. 63-65). Platelių privilegijoje rašoma: “O kad tas miestas, antspauduodamas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikalų išrašus ir raštus patirtų tikrą garbę, suteikiame jam tokį herbą, koks šioje privilegijoje nupieštas, tai yra Šventojo Apaštalo Petro atvaizdą. Šį herbą leidžiame naudoti tam miestui antspauduose ir visokiuose ženkluose”. Lietuvos Metrikoje pagal to laiko madą buvo nupieštas juodame apskritime Šv.Petras su žilais plaukais, auksine aureole. Šventojo marškiniai mėlyni, apsiaustas gelsvai rusvas.
Iš kur Platelių herbe atsirado Šv.Petro atvaizdas, nesunku atspėti. Miestelyje iš seno buvo Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus parapinė bažnyčia. Vienas iš jos globėjų ir buvo panaudotas 1792 metais kuriant herbą. Įdomu tai, kad tų pačių metų sausio 14 d. analogišką herbą gavo Punskas (dabar priklauso Lenkijai).
Platelių savivalda veikė vos kelis mėnesius. 1792 m. viduryje, kai krašte nugalėjo Targovicos konfederatai, miesto teisės ir herbas buvo panaikinti. Praėjus 205 metams, miestelio herbas atkurtas pirmą kartą. Kadangi Platelių ir Punsko herbai beveik identiški (Platelių herbe apie šventojo galvą, be spinduliuojančios, yra dar ir vainiko formos aureolė), Lietuvos heraldikos komisija nutarė šventojo marškinius nuspalvinti raudona spalva ir virš galvos pavaizduoti tik vainiko formos aureolę. Herbo etaloną pagal istorijos duomenis parengė dailininkas Arvydas Každailis. Jį heraldikos komisija aprobavo 1997 m. vasario 27 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 169).
Tais pačiais metais kovo 8 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas Platelių miestelio herbą patvirtino dekretu.

Nuo Platelių kilę nemažai žymių žmonių: rezistencijos judėjimo dalyvis Juozapas Grišmanauskas (g. 1927) Medsėdžiuose; dizaineris, „Lietuvos aido” meninis redaktorius Kostas Katkus (g.1937) Paežerės Rūdaičiuose; bažnytinės teisės daktaras, kelių knygų bažnytinėmis temomis autorius, kunigas Petras Malakauskis (1889-1948) Mikytuose; filosofijos mokslų daktaras Pranas (Germantas) Meškauskas (1903-1945); muziejininkas, kraštotyrininkas Juozapas Mickevičius (1900-1984) Mačiūkiuose; mokytojas, filosofas Justinas Mikutis (1922-1988) Šateikių Rūdaičiuose; pedagogas, spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas Ignacas Serapinas (g.1906) Gilaičiuose; Scenografas, tapytojas Liudas Truikys (1904-1987) Gilaičiuose; operos solistė Petronėlė Zaniauskaitė (1910-1988) Medsėdžiuose; skulptorius Vytautas Užpalis (1926) Pamedinčių kaime.

Reikšmingų darbų sukūrė: knygnešys Juozas Juška (1861-1924); liaudies menininkas skulptorius Stanislovas Riauba (1904-1966); mokytoja, kraštotyrininkė, kultūros veikėja Stasė Stripinienė; kraštotyrininkė Marija Vasiliauskienė; tautodailininkai Kazys Striaupa, Antanas Vaškys, Vytautas Jaugėla, Morta Mikašauskienė.

Dabartis. Seniūnijos administruojamoje teritorijoje veikia Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, Lietuvos pašto Platelių skyrius, Platelių gimnazija, Platelių meno mokykla, Platelių UDC, LR aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos tyrimų laboratorija, 2 bibliotekos ,2 muziejai, dveji kultūros namai, treji maldos namai, viešbutis, kempingai, kavinės – barai – tik vasarą, ambulatorija, vaistinė, degalinė, 5 parduotuvės, girininkija.

Populiariausias verslas – kaimo turizmas. Juo užsiima prie ežerų gyvenantys plateliškiai. Puikiomis sodybomis poilsiautojus traukia M.Striaukienės, J. ir E.Rumšų, M. ir S.Mikašauskų ir kitos sodybos. Ūkininkavimu, kitais verslais užsiimančių nėra daug. Stambiausi seniūnijos ūkininkai – Jonas ir Elytė Mažonai, Sonata ir Dainius Ruginiai gyvenantys Zobielų kaime, Aldas Baguckas, gyvenantis Dovainių kaime, Aniceta ir Marijus Kakčiai – Gintališkės k.

Lankytinos vietos. Gausiai lankomi Platelių, Beržoro ir kiti ežerai. Šalia jų įsikūrę daug sodybų, poilsio namų, laukiančių poilsiautojų, siūlančių įvairių paslaugų ir pramogų. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija siūlo keliauti pėsčiomis įrengtais pažintiniais Giliuko ir Kaštoniuko, Šeirės takais, dviratininkams siūloma važiuoti aplink Platelių ežerą. Visas maršruto ilgis – 24 km.
Plateliuose atstatytas Lietuvos nepriklausomybės paminklas.
Iš archeologijos paminklų paminėtinas Šventorkalnis, sena gyvenvietė prie Platelių ežero. Architektūros paminklai yra bažnyčia ir varpinė. Plateliuose yra valstybės saugomas parkas, įkurtas XIX a. Parke auga 4-ių kamienų uosis, vadinamas Raganos uosiu.
Beržoro bažnytėlė, kapinių koplyčia ir varpinė yra įdomus architektūros ansamblis. Verta aplankyti Beržoro Kryžiaus kelio koplyčias. Beržoro kapinėse ilsisi liaudies skulptorius S.Riauba.
Plokštinėje, buvusioje raketinėje bazėje, Šaltojo karo muziejus.

Visuomeninis gyvenimas. Seniūnijoje įsisteigusią plateliškių bendruomenę vienija 134 nariai.
Plateliuose puoselėjamos, gaivinamos senosios Žemaitijos krašto kultūros tradicijos, šventės, sutraukiančios daug žmonių – Užgavėnės, Joninės (Rasų), tradicinė miestelio šventė – Petrinės.

Plungės miesto seniūnija Daugiau informacijos

Plungės miestas – vienas iš 4-jų Telšių apskrities rajonų centrų, esantis bemaž Plungės rajono centre. Miesto plotas yra 1178,28 ha. Plungę kerta Šiaulių – Klaipėdos geležinkelis, Šiaulių – Palangos ir Tauragės – Mažeikių valstybinės reikšmės keliai. Su kaimyniniais rajonais miestą jungia Plungės – Kulių – Vėžaičių -Klaipėdos ir Plungės – Skuodo plentai. Artimiausi miestai: už 69 km – Klaipėda, 104 km – Šiauliai. Artimiausi rajonų centrai: iki Telšių – 31 km, iki Mažeikių 60 km, iki Skuodo 53 km, Šilalės – 61 km, Kretingos – 48 km.
2001 metų surašymo duomenimis, mieste gyveno 23436 žmonės. Iš jų: 10897 vyrai ir 12539 moterys.
2017 m. sausio 1 d. duomenimis Plungės mieste buvo 19461 registruotas gyventojas.
Plungės centras yra išsidėstęs ant kalvagūbrio. Per Plungę teka vandeninga upė Babrungas, kuri suformavo miesto teritorijoje išraiškingą slėnį. Jame susidaręs 88 ha tvenkinys. Miesto centre yra originalus 56 ha Plungės parkas.
Miesto apylinkėse vyrauja vidutinio sunkumo žemės: silpnai ir vidutiniškai pajaurėję priesmėliai, susidarę iš priemolių. Gausiau tręšiant jie tinka įvairioms kultūroms auginti.
Plungės miesto struktūra radialinė. Centre yra stačiakampė aikštė, iš kurios penkiomis kryptimis eina gatvės. Bendras miesto gatvių ilgis 73,4 km. Iš jų 52 km asfalto dangos.

Istorija. Tose vietose, kur dabar įsikūrusi Plungė, žmonių gyventa V-I a. prieš Kristų. Plungės vardas šalia Gandingos pradėtas minėti XVI a. Karaliaus Žygimanto Augusto 1570 m. liepos 10 d. raštu Plungės miestelis perduodamas valdyti valsčiaus tijūnui Mikalojui Aleknavičiui Dorohostaiskiui. Miestelis pradėjo sparčiau augti.
Karaliaus Stanislovo Augusto privilegijų raštu, pasirašytu 1792 m. sausio 13 d., Plungės miestui suteikiamos Magdeburgo (savivaldos) teises. Miestui patvirtintas herbas: kviečių pėdas, laisvai perrištas juosta, o virš jo – Dievo Apvaizdos akis.
1797 m. pastatyta medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo 1806 m. Plungė priklausė grafams Zubovams. Zubovas 1850 m. Plungėje pastatė mūrinę varpinę, o 1858 m. kapinėse įruošė Visų Šventųjų koplyčią.

Po 1863 m. sukilimo Plungės pradžios mokykla buvo uždaryta. Jos vietoje įkuriama rusiška valstybinė mokykla, kuri veikė iki 1915 m.

1873 m. Plungės dvarą nusipirko kunigaikštis Mykolas Oginskis. 1897 m. buvo pastatyti dvaro rūmai, įruoštas didžiulis parkas. Oginskiai savo dvare buvo įsteigę muzikos mokyklą, prie jos suorganizavę pučiamųjų instrumentų orkestrą.

1906 m. įrengta Lurdo grota su Švenčiausiosios Panelės Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra. Vėliau netoli Lurdo, ant kalvelės buvo pastatyta medinė koplytėlė, kurioje įsikūrė vienuoliai kapucinai. 1933 m. ant Lurdo kalno buvo pastatyti dideli mūriniai namai – Tėvų Kapucinų Misijų mokykla (dabar “Saulės” gimnazija). Po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas buvo panaikintas, Lurdas uždarytas.
XX a. pradžioje Plungėje pradėjo kurtis kultūros draugijos, muzikos, dramos būreliai.
1918 m. susikūrus Nepriklausomai Lietuvai, plungiškiai suorganizavo savivaldybę. Pirmuoju burmistru buvo išrinktas Boruchas Goldvaseris. 1919 m. įsteigta “Saulės” keturklasė mokykla, 1921 m. ji tampa vidurine mokykla, o 1925 m. – gimnazija. 1922 m. dvare įkuriama žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1929-1934 m. veikė mokytojų seminarija.
1913 m. Juozas Kučinskis, sugrįžęs iš Amerikos, įkūrė linų verpyklą. 1928 m. buvo pastatyta audykla, o 1930 m. įkuriama akcinė bendrovė – Kučinskio – Pabedinskų linų pluošto ir medvilnės verpykla su audykla. Tuo metu ji buvo didžiausia tokios rūšies įmonė Lietuvoje.
1932 m. spalio 29 d. pro Plungę pravažiavo pirmasis traukinys.Geležinkelio atidarymo iškilmėse dalyvavo Prezidentas Antanas Smetona.
1933 m. pabaigta naujos mūrinės bažnyčios statyba.
1935 m. už geležinkelio buvo atidarytos naujos didelės kareivinės, kuriose buvo įkurdintas 6-asis Margio pėstininkų pulkas ir 4-tas artilerijos pulkas.
Jau pačiomis pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis netoli Plungės Kaušėnuose sušaudyta apie 1800 Plungės žydų. Okupacijos metais suniokota Plungės pramonė.
Po karo Plungėje buvo rekonstruotas “Linų audinių” fabrikas, pastatyta šienainio bokštų gamykla, dirbtinių odų gamykla, kombinuotų pašarų gamykla, paukštynas, išsiplėtė liaudies kūrybos gaminių įmonė “Minija”.
Mieste buvo pastatyta nauja ligoninė, poliklinika, 1987 m. – Žemės ūkio mokykla, 1990 m. – nauji kultūros namai.
Sovietmečiu sparčiai vystantis ekonomikai, augant gyventojų skaičiui, Plungėje buvo pastatytas naujas gyvenamųjų namų mikrorajonas.
1988 m. vasarą Plungėje buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1990 m. atstatyti ir pašventinti Šv. Florijono paminklas, Lurdas, 1992 m. – Laisvės paminklas.

Dabartis. Mieste veikia visos rajono centrui būdingos valstybinės įstaigos: rajono Savivaldybė, Valstybinė mokesčių inspekcija, SODRA, Policijos komisariatas, apylinkės prokuratūra, apylinkės teismas, sukarinta priešgaisrinė tarnyba, darbo birža, statistikos skyrius, aplinkos apsaugos agentūra, Mažeikių teritorinės muitinės padalinys, paštas.
Plungėje veikia “Saulės” gimnazija, Senamiesčio ir suaugusiųjų vidurinės mokyklos, Akademiko Adolfo Jucio ir “Babrungo” pagrindinės mokyklos, Jaunimo mokykla, Vyskupo Motiejaus Valančiaus katalikiškoji pradinė mokykla, Žemės ūkio ir verslo mokykla. Naujose patalpose įsikūrė Plungės meno mokykla, veikia sporto mokykla, Moksleivių namai. Veikia 6 lopšeliai-darželiai, vaikų globos namai, specialioji internatinė mokykla.
Ne tik Plungėje žinomi Plungės kultūros namai, viešoji biblioteka, Žemaičių dailės muziejus. Plungėje yra Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia ir trejos kapinės. 2001 m. kovo mėnesį duris atvėrė Šv.Jono Krikštytojo parapijos senelių namai.
Nuo 1996 m. Plungėje veikia Nakvynės namai.
Mieste veikia rajono ligoninė, Plungės pirminės sveikatos priežiūros centras, net 3 privačios gydymo įstaigos („Pulsas”, „Inesa”, „Plungės sveikatos centras”), visuomenės sveikatos centras, valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 7 įvairios paskirties vaistinės, rajono veterinarinė ligoninė.
Plungėje gausu įvairios paskirties parduotuvių, kavinių ir barų, 2 viešbučiai. Yra autobusų ir geležinkelio stotys, 6 degalinės.

Verslas. Plungė – ne tik administracinis, bet ir vidutinio dydžio pramonės centras. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pasikeitus ekonominėms sąlygoms daugelis stambių sovietmečio laikotarpio gamyklų nutraukė savo egzistavimą. Kuriasi naujos įmonės. Šiuo metu stambiausios akcinės bendrovės yra „Plungės duona”, „Plungės kooperatinė prekyba”, „Sidona”, „Plungės Jonis”. Per pastaruosius 10 metų mieste įsikūrė dešimtys nedidelių pramonės ir verslo įmonių, daug gyventojus aptarnaujančių įmonių. Veikia medienos, metalo, grūdų, pieno bei žuvies apdirbimo, linų perdirbimo ir audinių gamybos, melioracijos, statybos, odos galanterijos gaminių ir rūbų siuvimo, prekybos įmonės. Plungiškių produkcija eksportuojama į Angliją, Graikiją, JAV, Estiją, Latviją, Rusiją, Ispaniją, Italiją, Lenkiją ir kitas valstybes.

Plungėje gimė prelatas Konstantinas Olšauskas, istorijos mokslų daktaras, profesorius Zenonas Ivinskis, dainininkė, liaudies artistė Giedrė Kaukaitė, dailininkė, aktorė Aurelija Autukienė (Tamulytė), pianistas Rudolfas Budginas, aktorius, liaudies artistas Karolis Dapkus, poetai Raimondas Jonutis ir Jolanta Malerytė, žydų kilmės rašytojas L.Olšvangas, vertėjas Leopoldas Daukša, geografijos mokslų kandidatas, inžinierius geodezininkas Mykolas Kosčiauskas, biologijos mokslų daktarė Jadvyga Monstvilaitė, aktorius Vytautas Rumšas, džiazo muzikantas, saksofonistas Petras Vyšniauskas, daininkas, emigrantas Rimas Strimaitis.
Plungėje gyveno nemažai garsių žmonių. 1889-1892 metais būsimasis kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis mokėsi Plungės dvaro orkestro mokykloje. 1892-1893 metais ten pat jis grojo fleita kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestre. M.Oginskis, pastebėjęs M.K.Čiurlionio gabumus, 1894 m. išsiuntė jį mokytis į Varšuvą. Labdaringa veikla garsėjo ir kunigaikštienė Marija Oginskienė. Ji Plungėje įsteigė vaikų prieglaudą, ją išlaikė, čia užaugo apie 200 našlaičių – pamestinukų.
Plungę garsino Leonas Kumšlytis – kraštotyrininkas, buvęs Plungės viršaitis; Kazys Barzdys – knygnešys, šv. Florijono skulptūros autorius; Petras Gudavičius – blaivybės skelbėjas, kluono teatro organizatorius; Juozas Žilevičius

 – muzikologas, parašė kantatas, rinko archyvą; Gabrielė Vaitkevičienė – pediatrė; Povilas Pukys – klebonas, pastatė Stalgėnų, Pakutuvėnų, užbaigė statyti Plungės bažnyčias; Juozas Kučinskis ir Kazys Pabedinskas – „Linų audinių” fabriko įkūrėjai ir savininkai; Magdalena Bonkutė ir Rozalija Lukošiutė – knygnešės; Andrius Kulikauskas – kompozitorius: Danielius Praspaliauskis – saksofonistas.
Plungėje reikšmingų darbų sukūrė kraštotyrininkė Leonora Ravickienė, meno vadovė Danutė Radvilavičienė, tautodailininkai Zefira Leilionienė, Birutė Daukantienė, Rūta Kavaliauskienė, Danielius Citavičius, Jakovas Bunka ir kt.

Lankytinos vietos. Bene žymiausia Plungės vieta yra miesto parkas ir jame esantys kunigaikščių Oginskių rūmai (1879 m.) bei oranžerija – laikrodinė (1846 m.).

Parką puošia 7 tvenkiniai, per jį vingiuoja Babrungas, išsiskiria senų medžių alėjos, Perkūno ąžuolas. Dabar rūmuose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus.

Atgimimo laikotarpiu Plungėje atstatytas Laisvės paminklas (1928 m.), šv. Florijono skulptūra (1894 m.).

Vytauto gatvės gale stovi neoromantinio stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (statyta 1902 – 1933 m.), šalia jos – klasikinio stiliaus varpinė (1850 m.). Senosiose (Birutės g.) miesto kapinėse išlikusi Visų Šventųjų koplyčia (1858 m.), netoli jos – atstatyta Lurdo grota su skulptūra (1908 m.).

Tarptautiniai ryšiai. Bendradarbiaujama su Vokietijos Mendeno miestu, Latvijos Tukumo rajonu, Estijos Viljandžio apskritimi. Vaikų globos namai, mokyklos bendradarbiauja su Vokietija, Švedija, Austrija ir kitomis šalimis.

Stalgėnų seniūnija Daugiau informacijos

Seniūnija yra bemaž rajono viduryje, į pietus nuo Plungės. Ji ribojasi su Nausodžio, Kulių, Žlibinų ir Babrungo seniūnijomis, Rietavo savivaldybe. Seniūnijos plotas – 8250,33 ha, žemės ūkio naudmenos užima 3139 ha, miškai – 4308 ha. Seniūniją kerta krašto kelias Nr. 164 Tauragės – Mažeikia , išplėtotas vietinės reikšmės kelių tinklas.

Seniūnijoje gyvena (2020 m.) apie 940 žmonių. Seniūniją sudaro 8 kaimai: Stalgėnų (393 gyventojai), Milašaičių (352 gyv.), Luknėnų (96 gyv.), Lekemės (42 gyv.), Stalgo (27 gyv.), Vainaičių (17 gyv.), Vitkų (7 gyv.), Rapšaičių (6 gyv.).
Seniūnijos administracinis pastatas yra Stalgėnų gyvenvietėje, 10 km į pietus nuo Plungės prie Plungės –Tauragės plento. Šiauriniu gyvenvietės pakraščiu teka didžiausia Vakarų Lietuvos upė Minija, vakarinis jos intakas Lukna. Iš vakarų pusės prieina Stalgėnų miškas.
Didelius seniūnijos plotus užima banguota lyguma. Pietinėje seniūnijos dalyje telkšo telkiniai, naudojami poilsiui. Didesnius plotus miškai užima seniūnijos pietvakariuose ir šiaurės rytuose. Didžiausi yra Milašaičių, Stalgėnų, Užluknės miškai.

Istorija. Seniūnijos centras Stalgėnai pradėjo kurtis tik po Pirmojo pasaulinio karo prie Stalgo girios ir Minijos. Netoli esančio Stalgo kaimo gyventojai Petras ir Petronėlė Stoniai dovanojo 15 ha žemės bažnyčiai statyti. Plungės klebono Povilo Pukio rūpesčiu 1918 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Medieną dovanojo kunigaikštienė M. Oginskienė. Vietovę, kurioje pastatyta bažnyčia, nutarta vadinti Stalgėnais. 1919 m. įkurta pradinė mokykla, 1921 m. – parapija.

Dabartis. Seniūnijoje yra pašto skyrius, medicinos punktas, pagrindinė mokykla, biblioteka su viešuoju internetinės prieigos centru, kultūros namai, bažnyčia, 3 įvairių prekių parduotuvės.

Verslas. Nemažai seniūnijos gyventojų dirba įmonėse ir organizacijose Plungėje, o likusi dalis žmonių ūkininkauja. Bet tai nedideli 3-10 ha dydžio ūkiai. Didesni ūkiai yra Ingridos Jundulaitės (Luknėnų k.), Alvydo Zobernio (Rapšaičių k.), Gedimino Savicko (Stalgėnų k.), Zitos Papievienės (Milašaičių k.), Zosės Vainauskienės (Vainaičių k.). Kitos stambesnės įmonės: UAB „Milašaičių autoverslas” (Milašaičių k.), UAB „Milašaičių ramybė“, Č. Simanausko paminklų dirbtuvės (Lekemės k.), UAB „Milašaičių lentpjūvė“ (Milašaičių k.).

Lankytinos ir saugotinos vietos. Stalgėnų bažnyčioje yra 5 dailės paminklai. Stalgėnų piliakalnis, esantis Luknos upelio kairiajame krante – archeologinis paminklas.
Per seniūnijos teritoriją teka upės: Minija, Sruoja, Sausdravas, Lukna. Nuo Sausdravo iki Minijos žiočių Minijos upė paskelbta ichtiologiniu draustiniu.
Lekemės kaime yra krantinio tipo piliakalnis (IX-XIII a.). Jį iš vakarų ir šiaurės pusės supa šaltiniuota dauba, o iš pietų už maždaug pusės kilometro Minijos upė. Iš rytų puslankiu riečiasi 35 metrų griovys. Šis piliakalnis dar vadinamas „Lapinskio kapu”.

Gražiausios sodybos: Jono ir Genovaitės Gurevičių (Stalgėnų k.), Arūno ir Laimos Baužų (Stalgėnų k.), Liucijos Mockienės (Luknėnų k.), Gėnės Krasauskienės (Milašaičių k.).

Tradicinės šventės: Nepriklausomybės dienos minėjimas, Užgavėnės, Motinos diena, Joninės, Šv. Roko atlaidai, Šv. Petro atlaidai.

Šateikių seniūnija Daugiau informacijos

Legendos ir padavimai byloja, kad prieš daugelį metų mūsų girioje gyvenęs girinis pavarde Šateika, turėjęs didžiulius žemės plotus ir daugybę tarnų – nuo to ir kilęs Šateikių vardas…

Šateikių seniūnija yra vakariniame Plungės rajono pakraštyje. Ji ribojasi su Platelių, Babrungo ir Nausodžio seniūnijomis, o vakaruose remiasi į Kretingos rajono apylinkes.
Pagal plotą tai viena iš didžiausių seniūnijų. Plotas –133,6 kv.km. Ariamos žemės yra 78,5 kv.km, miškų 32,7 kv.km, kitos paskirties žemės 22,4 kv.km. Seniūnijos teritoriją kerta Šiaulių – Klaipėdos geležinkelis, pietine dalimi praeina valstybinės reikšmės kelias Šiauliai – Palanga, šiaurine puse kelias Plungė – Skuodas.
Seniūniją sudaro 20 skirtingo dydžio kaimų, iš kurių didžiausi (juose gyvena nuo 500 iki 800 gyventojų) trys – Šateikiai, Narvaišiai ir Aleksandravas. Yra kaimas, kuriame nebėra nei vienos sodybos – tai Bulikai. Seniūnijoje 2008 01 01 duomenimis gyveno 2832 gyventojai, iš kurių pensininkai sudarė 27 proc., darbingo amžiaus žmonės – 46 proc., vaikai ir paaugliai –27 proc. Vyrų buvo 48,3 proc., o moterų – 51,7 proc.nuo visų gyventojų skaičiaus.
Seniūnijos didžiausius plotus užima nemažos kalvos. Pietine seniūnijos dalimi prateka upė Minija, šiaurine dalimi jos intakas Blendžiava, o du ežerus – Remtį ir Mišę jungia Mišupės aukštupys. Daugiausia miškų yra į vakarus nuo Šateikių. tai Šateikių, Liekno girios, Bažnytkalnio, Valduvos, Pakutuvėnų, Pastauninko miškai.
Didžiausia seniūnijos gyvenvietė, seniūnijos centras – Šateikiai yra seniūnijos šiaurėje, netoli Plungės – Salantų plento. Nuo Šateikių iki Plungės yra 18 km. Šateikiuose gyvena 780 gyventojų. Tai graži ir patraukli gyvenvietė, puoselėjanti istorines, kultūrines ir savitas etnines tradicijas.
Istorija. Rašytiniuose dokumentuose Šateikiai minimi jau XVI a. XVII-XVIIa. juos valdė keletas šeimininkų – Skalvydai, Šverinai, Sapiegos, Broel-Pliateriai. 1875 m. Pliateriai pastatė raudonų plytų, didelę įspūdingo grožio neogotikinio stiliaus Šv. Morkaus Evangelisto bažnyčią. Šateikiai garsėjo visoje Žemaitijoje Pliaterių dvare gaminamu miežiniu alumi, įkurtu ir gražiai prižiūrimu 8,0 ha parku su perbėgančiais tvenkiniais, dvaro rūmais ir pastatais. Dar ir dabar parke auga europinis maumedis, europinis, sibirinis ir pilkasis kėniai, kedrinė pušis, europinis maumedis, platanalapis klevas, raudonasis ąžuolas ir kt.
1903 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje įvyko M.K.Čiurlionio ir S.Kymantaitės jungtuvės. XX a. pirmoje pusėje Šateikiuose veikė Šaulių ir Pavasarininkų organizacijos, pradžios mokykla, biblioteka.
Pergyvenę sunkius sovietinės okupacijos, kolektyvizacijos laikus, Šateikiai pasikeitė. 1945 m. įkurtas tarybinis ūkis iširo Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę. Kūrėsi ir griuvo žemės ūkio bendrovės, steigėsi valstiečių ūkiai, kūrėsi ūkininkai. 1992 m. išsiformavo ir išsikraustė sovietinės armijos karinis dalinys. Šateikiuose susiformavo gyvenvietė, išdygo tipinių namų eilės, pagerėjo infrastruktūra.
Dabartis. Dabar Šateikiuose veikia pagrindinė mokykla, kultūros centras (įsteigtas 2007 m.), bažnyčia, biblioteka, ambulatorija, paštas bei keturios maisto ir kitų prekių parduotuvės. Savo veiklą, puoselėdamas etnines tradicijas, jau antrą dešimtmetį tęsia folklorinis ansamblis ,,Šateikee”. Šateikių pagrindinė mokykla atsinaujina ir modernėja, pasiekdama gerų ugdymo bei sporto laimėjimų ne tik rajone bet ir visame krašte. Yra tautodailininkų: medžio drožėjų (Antanas Kniūkšta, Eugenijus Žalgiris), vytelių pynėjų (Rūta Bočkienė, Andrius Tolenis), tapytojų (Gražina Goriunova). Dvi bendruomenės – Šateikių ir Aleksandravo „Vizija“ – vykdo kultūrinę, socialinę bei bendruomeniškumo veiklą.
Kitose seniūnijos gyvenvietėse (Aleksandrave, Narvaišiuose) veikia Šateikių kultūros centro filialai, kaimo bibliotekos, pagrindinės mokyklos. Savo paslaugas teikia UAB „Plungės vandenys“ (geriamojo vandens tiekimas, nuotėkų šalinimas), AB „Valda“ (šiukšlių tvarkymas).
Verslas. Nors seniūnija ir didelė, verslu užsiimančiu nėra daug. Šateikiuose veikia Viktoro Momkaus, Tomo Sabaliausko individualios medienos gamybos įmonės, Vytauto Valančiaus žemės ūkio tecnikos remonto dirbtuvės, daromi antkapiniai paminklai. Narvaišių kaime veikia Alvydo Matevičiaus kaimo turizmo sodyba, Aleksandrave – pirtis (UAB „Minijos perlas“), gyvenvietėse teikiamos malūnų paslaugos. Daugelis darbo suranda ir aplinkinių rajonų centruose. Kuriasi ūkininkai, kurie panaudodami turimas ir paramos fondų teikiamas lėšas, modernizuoja žemės ūkio produkcijos gamybą. Tai – Viktoras Momkus iš Šateikių, Algirdas Salys iš Selenių, Rimantas Mačernius iš Kadaičių, Alfonsas Songaila iš Narvaišių, Fabijonas Zemeckis ir Jonas Stonkus iš Aleksandravo, Gediminas ir Danguolė Kaveckiai iš Vydeikių ir kiti.
Lankytinos vietos. Tai Justino ir Reginos Jonušų tautodailės muziejus Godelių kaime (tel. 8-448-48719). Bukantėje (Godelių k.) yra Julijos Žymantienės – Žemaitės muziejus, kuriame eksponuojami rašytojos raštai ir kūriniai. Šateikius puošia parkas, bažnyčia ir buvusio dvaro pastatai. Gaila, kad šiandien trūksta lėšų dvarui sutvarkyti. Dyburių kaimas priklauso Salantų regioniniam parkui. Ten yra įrengta Minijos vingio apžvalgos aikštelė. Verta aplankyti Vydeikių kaimo koplyčią, piliakalnius (Čerauninkalnis – Godelių k., Alkakalnis – Vydeikių k., Pilalė – Pakutuvėnų k.). Prie Mišės ežero ir Minijos slėnyje yra tinkamos vietos iškyloms, žvejybai ir poilsiui.
Susitaikymo sodyba. Pakutuvėnų kaime prie esamos Šv. Antano Paduviečio bažnyčios įsikūrė Kretingos Pranciškonų vienuoliai. 2006 m. įkurta Pakutuvėnų parapija. Čia kasmet vasaros metu vyksta įvairūs renginiai –vakaronės, atlaidai, pamaldos ir kiti renginiai, į kuriuos atvyksta ne tik aplinkinių kaimų gyventojai. Pranciškonai vienuoliai rengia stovyklas šeimoms bei priklausomybes turintiems asmenims, čia atvyksta ieškantys dvasinės ramybės.
Kviečiame aplankyti mūsų seniūniją !

Žemaičių Kalvarijos seniūnija Daugiau informacijos

Seniūnijos administracinės įstaigos yra Žemaičių Kalvarijoje (763 žm.). Iš viso seniūnijoje yra 25 kaimai. Didesni iš jų: Gegrėnai (225 žm.), Rotinėnai (186 žm.), Šarnelė (146 žm.), Virkšai (84 žm.).
Plotas 12462 ha., iš jų 57% užima žemės ūkio naudmenos, 25% – miškai, 1,8% – vandenys, 16% – kitos paskirties plotai. Didžioji seniūnijos teritorijos dalis yra ŽNP sudėtyje.
Teka Varduva (Ventos kairysis intakas) su Gardės (Cedrono), Molupio, Margupio, Variupio, Šarnelės intakais.
Esama ežerų: Aklaežeris, Gegrėnų (2,4 ha), Maudučio (5,6 ha), Mileiko(Šarnelės) 2,5 ha, Pakastuvos prūdas 2,2 ha, Rotinėnų tvenkinys 39 ha. Gyventojai: 2068 žmonės, iš jų 1041 moterys, 1027 vyrai.
Seniūnijoje yra: paštas, 9 autobuso stotelės, vidurinė mokykla, kultūros centras, kavinė, 4 poilsio namai, ambulatorija, medicinos punktas, Carito globos namai, lopšelis – darželis, vaistinė, 8 parduotuvės, 2 veterinarijos įstaigos, veterinarijos vaistinė, prekyvietė, poeto Vytauto Mačernio muziejus.

Verslas: žemės ūkis, kaimiškasis turizmas, komercija, automobilių remontas, medžio apdirbimas.

Architektūrinės vertybės: Žemaičių Kalvarijos bažnytinių pastatų ansamblis Žemaičių Kalvarijos šv. M.Marijos Apsilankymo bažnyčia, kuriai 1988 Popiežius Jonas Paulius II suteikė Bazilikos titulą ir 20 kryžiaus kelių koplyčių bei Gegrėnų Jėzaus Nazariečio bažnyčia.

Lankytinos vietos: Gardų ozas, Šarnelės kiemai, Varduvos dubuma, Margupio konjonas, “kabančios” Gegrėnų griovos, Platakių kalva – gamtinės kraštovaizdžio vertybės.

Memorialinės (istorinės) vertybės: poeto Vytauto Mačernio kapas Šarnelės kaime, Vytauto Mačernio muziejus Žemaičių Kalvarijoje, Konstantino Bružo sodyba-muziejus Žemaičių Kalvarijoje, Vincento Juškos, Emilijos Pocaitės ir kt. knygnešių bei žymių žmonių, dvasiškių kapai Beržų kapinėse Žemaičių Kalvarijoje, žymių žmonių kapai Gegrėnuose (bažnyčios šventoriuje ir kapinėse), kaimų kapinaitės, sodybos.

Archeologinės vertybės: Žemaičių Kalvarijos piliakalnis (Šv. Jono kalnas) bei senkapiai (Žvizdro kalnas), Šarnelės (Švedų) piliakalnis su senovine gyvenviete ir Šarnelės akmens amžiaus stovykla, Gegrėnų piliakalniai, (Pilė, Pilies kalnas ir Getautės), Jazdauskiškių piliakalnis (Girkantės), senkapiai, Vilkų alkakalnis.

Dailės vertybės: Stebuklingasis Madonos paveikslas, Šv. Kryžiaus relikvijorius, Šventųjų, vyskupų paveikslai, skulptūros Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje, paveikslai ir skulptūros Gegrėnų bažnyčioje, koplytėlės ir koplytstulpiai (45 vnt.) Žemaičių Kalvarijoje, Gegrėnuose, daugelio seniūnijos kaimų sodybose.

Šventės: Liepos 1 – 12 dienomis Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Atlaidai.
Liepos paskutinį šeštadienį tradicinė miestelio šventė.

Žlibinų seniūnija Daugiau informacijos

Seniūnija yra Plungės rajono rytuose. Ji ribojasi su Paukštakių, Babrungo, Stalgėnų seniūnijomis, Rietavo ir Telšių rajono savivaldybėmis. Žlibinų seniūnijos plotas – 14 034 ha, joje registruoti 1 395 gyventojai (2018-01-01 duomenimis). Daugiausia gyventojų gyvena Kantaučių ir Žlibinų gyvenvietėse.
Seniūnija yra nuošalyje nuo valstybinės reikšmės kelių. Vietinės reikšmės keliai jungia su Plunge ir kitomis didesnėmis gyvenvietėmis. Seniūnijoje yra 27 kaimai: Abokų, Bernotavo, Drūkčių, Gaižupių, Kalniškių, Kantaučių, Kapsūdžių, Kepurėnų, Keturakių, Lieknių, Marcių, Medingėnų, Naručių, Plikių, Purvaičių, Rimučių, Sausdravėnų, Saušilio, Smilgių, Šarkių, Šašaičių, Varnaičių, Vydeikių, Vilkaičių, Zalepūgų, Žlibinų, Žvirzdalių.
Seniūnijos centras – Žlibinai – yra vakaruose, prie Plungės – Žarėnų kelio. Nuo Žlibinų iki Plungės yra 12 km.
Didžiausios upės, tekančios per seniūniją, yra Minijos dešinieji intakai: Sausdravas, Vilka, Viešdauba. Įdomūs Drūkčių, Endriuškos, Saušilio ežerėliai, Žlibinų tvenkinys su jame suformuota sala. Seniūnija miškinga, bet kiek didesni miškai yra tik du – Keturakių ir Kepurėnų.

Istorija. Žlibinai – sena gyvenvietė. Kapinynuose rasta radinių, priskiriamų X-XIII a. Žlibinai XVIII a. vadinti Ryvėnais. 1773 m. pastatyta pirmoji bažnyčia. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia pastatyta 1897 metais. 1917 m. buvo įkurta pradinė mokykla, 1929 m. – parapija.
Žlibinų bažnyčia 1960 m. buvo uždaryta, naudota kaip sporto salė, sandėlis. 1989 m. grąžinta tikintiesiems, suremontuota, o 1991 m. – pašventinta.
Kantaučiai žinomi nuo XVII a. Jau 1692 m. buvo nupirkta žemė būsimai bažnyčiai. Dabartinė medinė Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčia pastatyta 1852 m. Kantaučiai 1713 m. gavo privilegiją rengti savaitinius turgus. 1880 m. įkurta pradinė mokykla.

Seniūnijoje yra 22 senkapiai; iš jų – žydų genocido ir sentikių kapinės. Taip pat yra dvejos veikiančios kapinės.

Dabartis. Kantaučiai – didžiausia gyvenvietė. Čia gyvena 395 gyventojai. Yra pagrindinė mokykla, bažnyčia, biblioteka, Žlibinų kultūros centro filialas, ambulatorija, parduotuvė.

Žlibinai – antra pagal dydį gyvenvietė. Joje – 375 gyventojai. Čia yra biblioteka, bažnyčia, kultūros namai, paštas, medicinos punktas, priešgaisrinė tarnyba, kelios parduotuvės.

Verslas. Seniūnijos gyventojai verčiasi žemės ūkio veikla: užsiima pienininkyste, gyvulininkyste, grūdinių kultūrų auginimu. Yra 6 ekologiniai ūkiai.

Žlibinuose veikia vienintelė rajone esanti žemės ūkio bendrovė „Žlibinai”. Tai sėklininkystės ūkis. Bendrovė valdo apie 800 ha žemės, augina žieminius ir vasarinius javus, pupas, žirnius. 25 metus jai vadovauja valdybos pirmininkas Romutis Mažrimas.

Lankytinos vietos. Verta aplankyti Kantaučių bažnyčią, kurioje yra istoriniai vargonai, 1804 metais padaryti vargonų meistro Theodoro Tiedemanno. Šašaičių kaime yra įdomus mitologinis akmuo, vadinamas „Dievo stalu”, ir kitas mitologinis akmuo – „Galąstuvas”.
Rašytojos Šatrijos Raganos atminimui įamžinti Keturakių kaime pastatytas koplytstulpis, atkasti buvę dvaro požemiai. 2002 metų rudenį Šatrijos Raganos 125 m. gimimo metinių jubiliejaus proga pasodinta 125 medžių memorialinė giraitė.

Vilkaičių kaime išsidėstęs ir užimantis 846 ha geomorfologinis draustinis. Tai – valstybės saugomas moreninis kalvynas su savo mažai tyrinėta gyvūnija ir augalija.

Žymūs žmonės. Purvaičių kaime gimė prof. Ignas Končius, didelis šio krašto patriotas, mokslininkas. Jo gimtinėje pastatytas koplytstulpis. Medingėnų kaime yra rašytojos Šatrijos Raganos gimtinė.

Tradicinės šventės. Kantaučiuose kartu su kasmetiniais Šv. Onos atlaidais vyksta sporto ir meno šventė. Žlibinuose tradicine švente tampusi Žolinės. Jos metu taip pat vyksta įvairūs renginiai.

Kantaučiuose suburta bendruomenė, pavadinta „Kalno” pavadinimu, Žlibinuose veikia Žlibinų bendruomenė.

Paskutinis atnaujinimas: 2021-11-08 16:42:16
Skip to content
This site is registered on wpml.org as a development site.